1 Makabiejų 3

₁Tada jo sūnus, vadinamas Makabiejumi, užėmė jo vietą. ₂Visi broliai ir visi, kurie buvo prisidėję prie jo tėvo, palaikė jį ir ryžtingai kovojo už Izraelį.

₁₀Dabar Apolonijas pašaukė prie ginklų pagonis, kad drauge su didžiule kariuomene iš Samarijos eitų į karą su Izraeliu. ₁₁Judas apie tai sužinojo ir išžygiavęs pasitikti nugalėjo jį ir nukovė. Sužeistų ir kritusių buvo daug, o išlikusieji pabėgo. ₁₂Po mūšio buvo paimta jų manta. Apolonijo kalaviją Judas pasiliko sau. Juo kovojo visą savo gyvenimą.

₁₃Sirijos kariuomenės vadas Seronas išgirdo, kad Judas subūrė aplink save būrį ištikimų vyrų, pasiruošusių kovoti. ₁₄Jis tarė: „Įsigysiu vardą ir garbę karalystėje, nugalėdamas Judą ir jo sekėjus, niekinančius karaliaus įsaką“. ₁₅Dar kartą didžiulė netikėlių kariuomenė leidosi su juo į žygį atkeršyti izraelitams. ₁₆Jam atžygiavus prie Bet Horono šlaito, Judas išėjo pasipriešinti su mažu būriu. ₁₇Pamatę prieš juos žygiuojančią kariuomenę, jie tarė Judui: „Kaipgi mes galime, būdami tokie negausūs, kovoti su tokia didžiule ir gausia minia? Be to, mes alpstame, nes šiandien dar nieko nevalgėme“. ₁₈Judas atsakė: „Gali būti lengva sudėti daugelį į nedaugelio rankas, nes Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ir per nedaugelį. ₁₉Pergalė mūšyje priklauso ne nuo kariuomenės dydžio, bet nuo jėgos, kuri ateina iš Dangaus. ₂₀Jie atžygiuoja prieš mus su dideliu įžūlumu ir nedorumu, kad mus, mūsų žmonas bei vaikus sunaikintų ir apiplėštų. ₂₁Bet mes kovojame už savo gyvastį ir įsakymus. ₂₂Pats Dangus sutriuškins juos mūsų akyse. Nebijokite jų!“

₂₃Vos tai pasakęs, jis puolė juos. Seronas ir visa jo kariuomenė buvo akyse sutriuškinti. ₂₄Jie vijosi juos Bet Horono šlaitu žemyn iki pat lygumos. Ne mažiau kaip aštuoni šimtai jų vyrų buvo nukauti, o likusieji pabėgo į filistinų žemę. ₂₅Nuo tada Judo ir jo brolių imta bijoti, ir pagonis visur apėmė siaubas. ₂₆Jo garsas pasiekė karalių, ir visi pagonys pasakojo apie Judo kovas.

₂₇Gavęs žinią apie šiuos įvykius, karalius Antiochas labai įtūžo. Jis įsakė sutelkti visas karalystės karo pajėgas, labai galingą kariuomenę. ₂₈Atidaręs iždą, jis išdalijo vienerių metų algą kariams ir įsakė būti pasiruošusiems žygiuoti. ₂₉Tačiau jis pamatė, kad pinigai karalystės ižde išsekę, be to, duoklė iš valdų sumažėjusi dėl vaidų ir skurdo, kuriuos jis buvo sukėlęs krašte, panaikindamas įstatymus, buvusius nuo seniausių laikų. ₃₀Tad jis baiminosi, kad, kaip jau anksčiau ne kartą buvo atsitikę, nebus gana jo išlaidoms ir dovanoms, kurias buvo pratęs dalyti dosniau negu jo pirmtakai soste. ₃₁Būdamas keblioje padėtyje, jis nutarė žygiuoti į Persiją išrinkti mokesčių iš tų valdų ir sutelkti daug lėšų.

₃₂Savo vietininku jis paliko Lisiją, įžymų karališkos kilmės vyrą, kad rūpintųsi karaliaus reikalais valdose nuo Eufrato upės iki Egipto ribos. ₃₃Lisijui buvo pavesta auklėti ir Antiocho sūnų. ₃₄Pavedęs Lisijui pusę savo karo pajėgų ir dramblius, jis davė jam nurodymų dėl visko, ką norėjo, kad būtų padaryta. O prieš Judėjos ir Jeruzalės gyventojus ₃₅Lisijui buvo įsakyta pasiųsti kariuomenę, kad sutriuškintų ir sunaikintų Izraelio galybę ir kas dar likę iš Jeruzalės. Net jų atminimą turėjo ištrinti iš tos vietos, ₃₆ateivius apgyvendinti visoje jų žemėje ir išdalyti kraštą burtais. ₃₇Tada, pasiėmęs pusę savo karo pajėgų, šimtas keturiasdešimt septintais metais karalius paliko sostinę Antiochiją. Persikėlęs per Eufrato upę, jis žygiavo per Aukštutines sritis.

₃₈Lisijas išrinko Dorimeno sūnų Ptolemėją, Nikanorą ir Gorgiją, narsius vyrus iš karaliaus bičiulių, ₃₉ir išsiuntė juos su keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų ir septyniais tūkstančiais raitininkų žygiuoti į Judo kraštą ir sunaikinti jį, kaip karalius buvo įsakęs. ₄₀Tad jie leidosi į žygį su visa ta kariuomene ir atžygiavę pasistatė stovyklą lygumoje prie Emauso. ₄₁Apylinkės pirkliai, išgirdę apie jų garsą, atėjo į stovyklą, nešini grandinėmis ir daugybe aukso bei sidabro, izraelitų į vergiją pirkti. Prie žygio prisidėjo pajėgos iš Idumėjos ir Filistijos.

₄₂Judas ir jo broliai matė, kad padėtis tapo lemtinga, nes priešo kariuomenė buvo pasistačiusi stovyklą jų žemėje. Be to, jie žinojo ir apie karaliaus įsakymus juos visiškai išnaikinti. ₄₃Tad jie sakė vienas kitam: „Pakelkime savo tautą iš griuvėsių ir kovokime už savo tautą ir savo šventyklą!“

₄₄Bendrija susirinko pasirengti mūšiui ir pasimelsti, maldauti pasigailėjimo ir užuojautos.

₄₆Taigi po apžiūros jie nuėjo į Micpą netoli Jeruzalės, nes ten, Micpoje, anksčiau buvo Izraelio maldos vieta. ₄₇Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinėmis, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę drabužius. ₄₈Jie atskleidė Įstatymo knygą, norėdami rasti ženklų apie rūpimus dalykus, kaip pagonys būtų taręsi su savo stabų atvaizdais. ₄₉Drauge jie taip pat atsinešė kunigiškus apdarus, pirmienas ir dešimtines, iškilmingai pastatė priekyje nazyrus, atlikusius savo įžado laiką. ₅₀Pakeltu balsu jie šaukėsi Dangaus tardami:

₅₄Kartu jie pūtė trimitus ir šaukė pakeltu balsu.

₅₅Tada Judas paskyrė žmonėms vadus vadovauti tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. ₅₆Visiems, kurie statosi namus ar ką tik yra vedę, ar veisia vynuogyną, ir tiems, kurie yra baimės apimti, pagal Įstatymą jis leido grįžti namo. ₅₇Tada visa kariuomenė išžygiavo ir pasistatė stovyklą į pietus nuo Emauso. ₅₈Judas tarė: „Pasiruoškite mūšiui ir būkite drąsūs! Būkite pasirengę anksti rytą kovoti su šiais pagonimis, susibūrusiais sunaikinti mus ir mūsų šventovę. Verčiau mums mirti kovojant, negu matyti žūtį savo tautos ir savo šventovės! Ką lems Dangus, tą jis ir padarys“.